| Sausio 31 dienà, 17 valandà, Šv. Juozapo kunigø seminarijoje ávyko dailininko Vaidoto Þuko parodos atidarymas. Áþangos þodá tarë viena parodos kuratoriø – seminarijos bibliotekos vedëja p. Irena Aleksandravièienë. Ji pasveikino susirinkusius ir pristatë parodos autoriø kaip labai ádomià, spalvingà asmenybæ, subrendusià intelektualinëje aplinkoje, kurioje buvo apstu knygø, meno, poezijos, muzikos. Praneðëja atkreipë dëmesá á faktà, kad dailininko tëvas Vladas Þukas yra iðkilus mokslininkas, bibliografas, kultûrininkas, meno mylëtojas bei kolekcionierius, o senelis ið motinos pusës taip pat Dievo buvo apdovanotas tapytojo talentu. Vaidoto Þuko pasaulëþiûros, krikðèioniðkø vertybiø formavimui labai didelæ átakà darë paþintis ir draugystë su prof. Juozu Keliuoèiu, màstytoju Justinu Mikuèiu, vëliau - bendravimas su pranciðkonais, ðviesios atminties V. Orvydu, kunigu È. Kavaliausku ir kitomis iðkiliomis asmenybëmis. Toliau buvo paþymëta, kad V. Þukas kuria ávairiø þanrø dailæ: tapybà, freskas, grafikà, keramikà, juvelyrikà. Kûriniuose ryðki religinë tematika, darbai yra labai ekspresyvûs ir iðraiðkingi, juose labai svarbi spalvos ir formos dominantë. Autorius yra surengæs kelias deðimtis personaliniø parodø Lietuvoje ir uþsienyje. I. Aleksandravièienë atkreipë dëmesá dar á vienà labai svarbø ðio kûrëjo bruoþà – pilietiðkumà ir jo kaip menininko didelæ moralinæ atsakomybæ, akcentuodama dailininko domëjimàsi senuoju religiniu menu bei primindama jo visos ðeimos keliones po Lietuvà, po tolimiausius Þemaitijos uþkampius tais gûdþiais sovietiniais metais, renkant niekam nebereikalingus liturginius reikmenis, senus baþnytinius paveikslus, kurie vëliau, restauratoriø darbo dëka vël graþinti á baþnyèias ir muziejus. Buvo pabrëþta, kad Vaidoto Þuko interesø akiratis iðties yra labai platus: ðalia liaudies meno, jis domëjosi katakombø freskomis bei prieðistoriniais raiþiniais uolose - petroglifais, kuriuos tyrinëjo Tian Šanyje archeologinës ekspedicijos metu, be to parodos autorius neabejingas ir ðiuolaikiniam menui ir mus supanèiai gamtos harmonijai. Praneðëja priminë, kad Lietuvos visuomenë, ypaè vyresnës kartos þmonës V. Þukà prisimena ir gerai paþásta kaip puikø ir gabø þurnalistà, katalikø radijo „Maþoji studija“ ákûrëjà bei ilgametá jos vadovà, daugelio straipsniø kultûros ir religijos temomis autoriø, knygos apie menininkà pranciðkonà V. Orvidà OFM sudarytojà ir leidëjà, televizijos dokumentinio filmo „Agrastø vynas“ autoriø.
Vëliau kalbëjæs seminarijos rektorius monsinjoras Þ. Vabuolas padëkojo kalbëjusiai bibliotekos vedëjai ir uþ jos iniciatyvà, kurios rûpesèio dëka ði paroda atsiradusi seminarijoje, o taip pat paèiam V. Þukui, kuris dar nëra eksponavæs savo darbø seminarijoje. Rektorius pabrëþë, kad paroda seminarijoje turi ne tik paþintiná, bet ir edukaciná pobûdá – supaþindina mus su ávairiomis meno rûðimis. Jis palygino meno kûrinius su Dievo kûryba, prisimindamas psalmës þodþius, kur sakoma, kad Dievas sutvërë pasaulá ne kaip sàvartynà, o kaip vietà gyventi, tuo primindamas, kad ðiame gyvenime ne viskas yra perkama ir parduodama, o yra ir groþio, kuris puoðia, pripildo gyvenimà nematerialiomis savybëmis. Monsinjoras Þ. Vabuolas pabrëþë, kad tokiu bûdu ðie meno kûriniai papuoð ir seminarijos bendruomenës buvimà, padëkojo dailininkui uþ galimybæ groþëtis ðiais kûriniais ir palinkëjo jam Dievo palaimos.
Toliau þodis buvo suteiktas paèiam autoriui, kuris dëkojo susirinkusiems bei papildë já pristaèiusios I. Aleksandravièienës þodþius, pastebëdamas, kad nebuvo paminëta dar viena jo „profesija“ – ðeimos tëvo. Dailininkas pasakë, kad jie kartu su já atlydëjusia þmona augina 6 vaikus. Èia dailininkas, pabrëþdamas tëvystës svarbà savo gyvenime, priminë susirinkusiems, kad jis labiausiai vertina þmoguje þmogiðkumà ir teigë, kad visa kita pasaulyje prieð tai nublanksta. Dailininkas akcentavo, kad jis nesistengë perteikti ðia paroda kaþkoká tai groþá, nes jo manymu, mûsø gyvenimuose reikia „rupios duonos“, kuri yra kartu ir skani ir sveika organizmui, be to per jos rupumà galime kai kà pajusti. Tokiu bûdu autorius tarsi norëjo sulyginti savo poþiûrá á menà su maistu, kuris kartais nëra graþus akiai pasiþiûrëti ir bûna galbût neskanus ir sunkus kramtant, taèiau sveikas ir naudingas þmogui. Taip pat priminë, kad visø mûsø meniðko þvilgsnio kilmë kaþkuria prasme yra ið kaimo aplinkos ir kaip pavyzdá priminë nepasaldintas kalëdines prakartëles su savo natûraliø lyg Bernardinø parapijoje gyvuliø kvapais ir vaizdais ir pabrëþë, kad meno kûriniai neturëtø bûti pagraþinti, anot jo, „iðcackinti“. Èia darbø autorius prisiminë genialøjá Mikelandþelà, pastebëjusá, kad þmogui kaþko trûksta savyje ir kad tikrasis tobulumas yra bûdingas ne jam, o tik vienam Dievui ir kartu pabrëþë, kad ðis menininkas genijus tik savo gyvenimo pabaigoje suprato, jog menininkui nëra duota sukurti idealaus kûrinio, todël geriau yra kurti savo ribotà ir þmogiðkà, grubø daiktà. Analogiðkai ir V. Þukas savo darbuose nori pabrëþti þmogaus duþlumà, o kaip kontrastà tam, autorius akcentavo religiná menà, kuris labai daþnai yra atitrûkæs nuo þmogiðkumo. Todël, paþymëjo dailininkas, jis savo kûriniø religiniuose motyvuose norëtø sugráþti prie þmogaus, o Evangelija esanti ta vieta, kurioje menas yra geriausiai suprantamas. Toliau V. Þukas perëjo prie savo tapybos bei keramikos kûriniø apþvalgos. Pradëdamas apþvalgà, menininkas seminaristams akcentavo kunigystës unikalumà, jos bendravimo su þmonëmis neiðsemiamas galimybes ir paþymëjo, jog norëtø, kad ðie eksponuojami jo darbai duotø bûsimiesiems dvasininkams platesná poþiûrá á menà. Vëliau menininkas, eidamas kartu su þiûrovais prie kiekvieno darbo, nuosekliai pasakojo apie kiekvieno jø atsiradimo istorijà, aplinkybes, techninius ðiø darbø atlikimo aspektus, dalinosi savo iðgyventais kûrybos vargais bei dþiaugsmais, atsakinëjo á klausimus. Susirinkusieji suþinojo apie ðamotinio molio ádirbimo technologijà, ávairius simbolius religiniame mene bei votus, jø atsiradimo ir plitimo kartu su ðventøjø paveikslais Lietuvoje istorijà. Parodos autorius pasidalino áspûdþiais, prisimindamas savo patirtá, susidûrus su P. Sezano bei katakombø tapyba.
Susirinkusiøjø vardu dailininkui uþ suteiktà galimybæ nukreipti mûsø þvilgsnius á ðià dieviðkà tikrovæ, padëkojo V kurso seminaristas R. Moiseviè.
Kl. Þilvinas Treinys
|